Part1.

Užmigusi su skausmu širdyje vis dar negalėdama atsitokėti, kad išsiskyriau su vaikinu sapnavau tai.
Sapne jis man kartojo, kad mane myli, bet išdavystės nepateisino. Man buvo įdomu sužinoti, kodėl mes išsiskyrėme ir kodėl jis mane išdavė. Jau beveik žinojusi atsakymą, nubudau, ir staiga pamačiau savo sesę šalia, kuri nenorėjo, kad miegočiau, aš jos paklausiau:
- Kur tėvai?
- Nėra.
- Kaip suprasti?
- Sakė man tave pažadinti ir išskubėjo pas močiutę.
Na žinoma, kaip visada, turėsiu likti namie su savo mažąja seserimi, ji tikra piktoji dvasia, jos niekaip neatsikratysi. Aš nesuprantu, kaip galima mylėti sesę arba brolį, greičiau įmanoma jo(-s) nekęsti.
Suvokusi, kad niekaip jos neatsikratysiu aš jai pataisiau pusryčius ir įjungiau animaciją, tada jai pranešiau, kad turiu vykti pas draugę ir paklausiau:
- Nebijosi likti viena?
- Bijosiu.
- Nebūk maža, juk sakei, kad tau jau net 4 metai, o tokios mergytės nebebijo..
- Na gerai, tik greitai gryšk.
Ačiū dievui, atsikračiau tos mergaitės, na, kai išvažiavau man pasidarė gaila, kad ji užaugusi paims ir pradės maištauti, nebeklausys nei mamos nei manęs, nei tėčio. .
Tuojau pat apsisukau ir nuskuodžiau namo! Juk ji mano sesutė, mano mažoji. Atsiminiau kaip laukiau skambučio iš ligoninės kas gimė, tiesa, labai nenorėjau brolio, norėjau sesers. Ir ji gimė! Woho, sušaukiu pašokusi gal metrą!
Gryžusi ištraukiau LEGO ir nieko nedelsusi pasikviečiau ją pažaisti, taip norėjosi praleisti gerą laiką su seserimi. Džiaugiausi ir didžiavausi savimi bei savo mažąja B. ♥

Šiandien prisiminiau, kokios svarbios gali būti gyvenimo neįamžintos akimirkos, todėl kiekvieną dieną bandau save įamžinti. Kad žinočiau kaip atrodau ir matyčiau kokia mano nuotaika.
Dabar prisiminiau save mažą, prisiminiau savo svajones, tėvus. Man jų tikrai trūksta, pasirinkau tokį gyvenimą, vienišą. Bet kartais pagalvoju, man nedaug metų, galbūt gerai, kad jauna pradėjau apsiprasti su vienišu gyvenimu, gyvenu atsikrai nuo tėvų, esu pilnametė ir daug pasiekusi. Galbūt ne tiek daug kiek mano tėvai, jie mane labai prižiūri ir domisi manimi, todėl aš gyvenu visiškai pilnavertį gyvenimą, esu pasiturinti ir labai džiaugiuosi kaip viskas susiklostė, tiesiog, kartais malonu prisiminti vejavaikiškas mintis ir iškylas drauge, su šeima.

Su savo šeima matausi dažnai, myliu juos, kad ir kokias klaidas būčiau padariusi, stengiuosi jas ištaisyti.

Vegase sutikau sau skirtą žmogų, na gal ne visai, nes žinojau, kad tai valandos nuotykis. 
Žiūrėjau į jį, ir mano akys jam pakuždėjo, kad jis ne vienintėlis. Jis manęs užklausė:
- Ar aš tau vienintėlis, brangioji?
- Tu dar klausi? Žinoma. - atsakiau aš ir mano širdis man pasakė, kad meluoti jau nebe man, kad aš išaugau iš to amžiaus, bet jei nenoriu nieko prarasti, aš turiu teikti sau naudą. 
Grįžę namo ir neturėję kuo pasisaldinti sau gyvenimo, mes kopinėjome medų, paskui nuvažiavome į turgavietę nusipirkti braškių, nusipirkome parduotuvėje šokolado ir saldžiai leidome laiką, mylėtis nebeatrodė baugu, todėl, kad dabar jaunimas nebesidrovi, jiems nesvarbu ar tai po vestuvių ar 14 metų įvyks, juk reikia viską išbandyti ankščiau negu visą tai išbandė tėvai. 
Man vis atrodydavo, juk aš nebe maža mergaitė, man reikia laisvės, ir aš darysiu tai kas man tinka, ir tai kas man patinka. 
Man reikia daug dėmesio iš visų, ir aš jį gausiu. Užsibrėžiu ir gaunu ko aš noriu. 

http://www.youtube.com/watch?v=pWUMSPekHBE

Niekada nebijau kritikos, man ji tiesiog patinka.
Kai jūs kritikuojate mano darbus, aš įgaunu daugiau įgudžių, vien ta prasme, kad priprantu ją priimti teigiamai, kiekvienas mūsų žodį ,,Kritika" suprantam ,,spalvotai". Vieniems kritika reiškia žeidžiančią ir neigiamą nuomonę, o kitiems teigiamai įspraudžiamus komentarus/pataisymus. Kritiką kiekvienas manau turėtu priimti taip, kad nereiktų pyktis, juk kiekviename yra kažkas unikalaus, ir kiekvienas supranta tai ką nori pasakyti, bet nevisi supranta mano įrašų reikšmę, todėl dabar paaiškinsiu apie ką ir kodėl rašau.

Šiame blog'e nerašau beveik nieko susyjusio su mano gyvenimu, čia išdėstomos mano mintys. Tai rašau todėl, kad noriu skleisti ,,talentą". Galbūt tai nebus toks blog'as, kurį rašo žymiai įdomesni žmonės už mane, jis bus paprastas, galbūt kada nors jame pradėsiu rašyti ir apie save, jei manimi kas nors domėsis :) Šiuo metu visko kas domina galite paklausti asmeniškai. Rašydami:
matonyteieva@gmail.com el-pašto adresu. Taip pat su manimi galite susisiekti facebook portale. 
http://www.facebook.com/imatonyte . 
Jei turėsite klausimų, kreipkitės į mane. :)

The last one cigarette

Aš jau suaugau. Grįžau į protą ir pradėjau nertis iš kailio, kodėl buvau maištautoja, pradėjau nebetikėti savimi, ir kodėl aš apie tai galvoju, galbūt todėl, kad mane slegia ta mintis, jog išdrysau pareikšti viską ko noriu ir ko nenoriu. Ko man reikia ir ko nereikia. Galų gale, aš nesijaučiu pažeminta ir tevelių dukryte. Man patinka mano gyvenimas, mėgaujuosi juo. Ir Vegase susiradau daug draugų, nusprendžiau pakeliaut.
Nuvykau į NY, ten susiradau vaikiną, Karlosą, kuris mane mylėjo, bet man jis buvo giliai px. Jis man pramoga, turiu pnigų, bet neturiu darbo. Užsidirbu, ir nežinau kaip. Nors su tėvais pasiielgiau nelabai gražiai, kažkodėl į mano sąskaitą jie kiekvieną mėnesį perveda po štukę..
Man nereikia nieko daryt, žinau, kad būsiu Dievas, ne tik danguje, bet ir pragare.
Nuėjau pasidaryti tattoo. Ant riešo man išgraviravo ,,Devil". Jaučiausi velniškai, gerai.
Nes žinojau, kad visada maištausiu, net sena, būsiu pikta. Daug kas mane smerks, ir mylės, tokią kokia esu. Už tai save ir dievinu.

My heart owner!

Visi mylime, tik kartais suabėjojame tuo. Visi tikime, tik tuo tarpu mes bandome apgauti save.
Vaikystėje, mūsų širdies savininkai buvo darželio vaikai, arba tie, kuriuos pamatydavo parduotuvėje. Tuo tarpu, kai esame maži, viską kalbame tiesiai šviesiai, mes nebijodavom žavėtis, įsimylėt. Nes tai atrodė gražu, bet laikui bėgant, daugėlis mūsų suprato, kad meilė graži ir tyra, tik tada, kai į ją laikaisi įsikibęs rankomis.
Užaugę, mes pastebėjome, kad mūsų meilė blėsta, ir mes tai pradedame vadinti susižavėjimu. Dabar temos, frazės ir visokios mintys apie meilę, laikomos banaliomis, todėl, kad niekas nebetiki tikrąją meilę, ir niekas nežino, kad giliai širdyje mes vis tiek mylime, galbūt ne tą išrinktąjį, bet tėvus, šunis, kates, viską kas mus supa.
Nebereikalo sako, kad mus sukūrė dievas, ir kiekvienas žmogus mums yra kaip brolis, arba sesė. Kiekvieną turime gerbti, kaip norime, kad mus gerbtų.

Tave visi mato!

Daugėlis slepiame save ir bijome parodyti kokie esame iš tiesų. Arba nenorime, kad mūsų smerktų už tai, kad esame per dosnūs ir, kad neužliptų mums ant galvų, arba slepiame tai, kaip dviveidžiai.
Kartais lengviau pasislėpti už kitų, ir nerodyti savęs, koks esi iš tiesų.
Dviveidis, tai tas žmogus, kuris prie tavęs būna geras, švelnus, o už akių tave šmeižia. Arba atvirkščiai.

Savanaudiškos mintys žlugdo

Galų gale praėjo mėnesis. Pradėjau pasiilgt namų, šeimos. Pradėjau gailėtis, kad su tėvais šitaip pasielgiau. Pagaliau supratau, ką dariau blogai ir ką norėčiau keist. Bet bijojau gryžti, bijojau, kad visi mane atstums, kaip atstūmiau juos. 

Pasiilgau Eduardo, Meritos. Visų, visų. Ir negalėjau pati pakęst savęs. Manęs ieškojo, mama jaudinosi kiekvieną minutę, juk visgi, manęs mėnesį niekur neranda. Ir jie nežino, kad aš toli.

Noriu šilumos, meilės. Kaip užpildyti tą tuštumą širdyje? Vis dar dvėjoju ar reikia keliauti ten iš kur atvykau. 

O jeigu manęs visi nebekęs? Galvoju, ar sunku būtų atleisti tokį mano poelgį? Manau, kad nelabai. Pati save nuvyliau. Oh, kaip graudu. 

Trumpai padvėjojusi iš vis ką čia paistau, toliau ėmiau grot gitara ir nusidainuot. Mano širdžiai nieko netrūksta, esu garbėtroška na ir ką? Ir man dzin prie ko mane tai nuves. Man svarbu, kad man buvo gerai. Daugiau viskas pochui. Net Eduardas, kurio iš tikrųjų pasiilgau. 

Labiausiai iš visų pasiilgau savo šuns, juk jį mylėjau labiausiai. Labiau už šeimą. Viską atiduočiau, kad dabar jis būtų šalia. Galbūt juokinga, bet man jis patiko. Jo charakteris visai kaip mano, tikriausiai todėl tėvai jo dar neišmetė, nes jis atstoja mane. 

Rojus

Rojus. Kas yra rojus? Mes jį suprantame visi kitaip. Vieniems atrodo, kad gyventi žemėje tikras rojus, kitiems atrodo, kad rojus danguje, o dar kitiems atrodo, kad rojaus nėra.
Tai kaip yra iš tiesų? Kiekvienam rojus yra čia ir dabar, tiesiog ne visi tą rojų pajaučia.
Vieniems mylėti yra tikras rojus, kitiems- nekęsti. Tai priklauso nuo pačio manęs, ir ką aš pasirinksiu. Ar pasirinksiu teisingą, ar klaidingą kelią.
Mano nuožiūra, rojus tai vaisius kurį nori visi paragauti, bet ne visiems užtenka. Reikia eikvoti laiką žmogui, kuris vertas būt su tavim.

(Truputėlį manęs, kad neužmirštumėte

kaip atrodau.) 

:)

Važiuoja stogas

Ilgą laiką po Eduardo ir mano išsiskyrimo, visas mūsų rajonas buvo kaip skradžiai į žemę. Nebuvo šurmulio, apkalbų apie santykius. Oh, akmuo nuo širdies nusirito.
Atsibodo klausytis kitų žmonių paistalų, o ypač šeimos. Koks jų reikalas ką myliu, ko nemyliu?
Tai mano gyvenimas, ir man atsibodo, kad visi kišasi į jį. Reikia viskam padėti tašką.
Nuspredžiau nuvykti ten, kur nuklydo mano paskutinės mintys.
Nuvykau prie jūros. Ten sudėliojau mintis, ir apgavlojau kas manyje keičiasi. Kodėl virstu tokia abejinga pochuiste? Galbūt todėl, kad man atsibodo, kad man lipdavo ant galvos? Man atsibodo šokti pagal kažkieno dūdelę. Norėjau būt laisva, skirst toli toli.. Noriu atsipalaiduot, atstumt savo tėvus, kad jie man nebešiktų po kojom, ir nesuknistų gyvenimo.
Dabar jau ryžausi gryžt namo, susidėt daiktus. Namie nieko nebuvo, aš specialiai laukiau kol gryš tėvai, praėjo valanda, dvi. Štai ir jie, nudžiugę, kad aš sveika ir man viskas gerai, jie suskubo man pranešti, kad ruoščiausi į Karolinos gimtadienį, bet aš jiems atrėžiau:
- Viskas, man atsibodo gyvent pagal jus, mane užknisa tai, kad jūs pastoviai man viską liepiate ir nepaisote mano norų, jūs neturite teisės man nieko drausti, esu pilnametė, ir nebenoriu gyvent vaikiško gyvenimo. Užsikruškit. -aš jiems pasakiau, su mažu apmaudu, bet ir didžiu pasididžiavimu. Jaučiausi pakylėtai, o tėvai liko be žado, mama puolė verkti, o tėtis mane bausti. Nieko nelaukusi išlėkiau pro duris, užsikūriau mašiną, ir keliavau.. Nuvykau šian bei ten, nuveikiau kažką gero. Nuvažiavusi į Las Vegasą, užsisakiau apartamentus, ir gėriau, gėriau. Paskui variau į klubą, prisiminusi, kad mano draugė dirba viename iš Vegaso klubų. Susiradusi Sonia, mes tuojau pat apsikabinome. Ji manęs klausė, kaip aš čia? Ir aš jai papasakojau visą savo istoriją.
Ji manimi didžiavosi, nes elgėsi visai kaip aš. Mes buvom lyg dvynės, seserys. Vieno kraujo.
Užsitūsinom, blaivėmės, ir taip visą laiką.. Dievinu naktinį gyvenimą, ir save. Už tai kokia aš esu.

Susitiko du pingvinai

Gražų rytą, Antarktidoje susitiko pingivas su pingine. Jiems atrodė, kad jie giminės, nes buvo panašūs, bet truputį pasvarstę, kad pingvinai irgi gali mylėti, kraujomaiša jiems buvo nesvarbi.
Pingvinas ilgai netrukęs užkalbino pingvinę:
- Sveika, koks gi tavo vardas gražuole?
- Labas, aš Mio, tu čia visas taip vadini?
- Na taip, visos tokios pačios, vienodai gražios..
- Nenuvertink manęs, aš kitokia
- Visos man taip sakė, bet nė vienai nepavyko įrodyti.
Pingivnė įsižeidė, bet jai patiko toks Iulio elgesys. Nieko nelaukusi ji sušnareno:
- Gal eime pasivaikščioti? -Iulijus jautėsi pamalonintas, ir nė neabėjodamas sutiko.
Vaikščiodami drauge, abu kaip susitarę pažiūrėjo vienas kitam į akis, ir pamatė abiejų vidinį grožį, suprato, kad juos suvedė likimas.
Mezgėsi santykiai. Po savaitės, jie jau laukė savo pirmagymio, o jis nekantriai klausdavo Mios:
- Kada jis išlys?
- Po kelių mėnesių
- Po kelių mėnesių? Tu ką? Negali dabar išstenėt?
Taip ir baigėsi ši pasaka apie pingvinus.

No Music No Life!

Mane užplūdo liūdesys. Prisiminiau ką norėjau nuveikti, bet nenuveikiau praeitais metais. O atrodo laiko turėjau pakankamai, net vienerius metus! Aš tiesiog norėjau saugot tai kas mano širdy, tiesiog norėjau suvokt, kas dar nutiks, kas bus, ko nebebus.
Mes saugot pradedame tuos dalykus, kuriuos jau būname praradę.
Kai prarandame, mums atrodo, kad blogiau būti negali. Bet gali. Tiesa akivaizdi, kad jai sunku žiūrėti į akis. Kad sunku domėtis tuo, kas tau iš ties įdomu, kad sunku būti savimi.
Aš jau nebenoriu būti drovia mergaite, kuri siekia aukštumų ir nori visko tik sau, aš noriu dalintis įspūdžiais ir jausti, kad šalia turiu draugus.
http://www.youtube.com/watch?v=w1rLZfAfQLM&feature=related

Išklausysiu savo širdies

Buvo sunki naktis. Miegojau blogai. Viskas buvo šūdas!
Ryte mane pažadino suknistas skambutis nuo draugės, aš atmečiau ragelį. Ir parašiau jai žinutę, kad manęs neužknistų. Merita ant manęs supyko, ir pradėjo mane erzinti su savo nešvankiomis mintimis. Pradėjo piršti į galvą visokias nesamones, kaip, kad leidžiu naktį su vaikinu, kuris dabar saldžiai miega, kitos gatvės pusės name, o aš skaitaus Meritos paistalus. Kaip mane užknisa priklausyti nuo kitų, pasakiau aš sau mintyse, ir nusprendžiau vėl nugrimzdi į gilų sapną. Galų gale pabudusi žvilgtelėjau kiek valandų, o jau buvo 12 valanda dienos, o buvau sau pažadėjusi nuveikti tiek daug. Bet dėja, per suknista Meritą pavargau dar labiau, ir per ją buvau suirzgusi, neturėjau nuotaikos.
Nubėgusi pas mamą, tuojau pat pareikalavau pusryčiu, skanių. Mama man atrėžė:
- Ei mergyt, pagarbos turėk!
- Oj, oj, kas prabilo apie pagarbą. -sumurmėjau ir nubėgau į kambarį.
Pagaliau gavusi pavalgyt, nuskubėjau rengtis, praustis, kad galėčiau ištrūkt iš namų. Prieš išeinant mama man suskubo pasakyti:
- Panele, nepamiršk vakare važiuosime į Kornelijos gimtadienį, nepražiopsok
- Ką aš ten veiksiu? Nebekliedėk.
- Viskas, jau per daug sau leidi. Liksi namie, niekur neisi iš namų savaitę, išskyrus į Kornelijos gimtadienį, čia įsakymas.
- Kur gi ne.. Gražu! Bet tu man neuždrausi, jeigu eisiu į Kornelijos gimtadienį, tu man privalai leisti pažioplinėt su draugais!
- Na gerai, keliauk. - davė bučkį ir išvijo iš namų kol nepersigalvojo.
Dabar labai savimi pasitikėjau, žinojau kaip reikės ir kitą kartą atsikirst. Suvokiau, kad mama prieš mane tik paprasta viską leidžianti moteris.
Nukeliavau kitapus gatvės pas savo vaikiną, išejo jo mama ir pasakė:
- Eduardas ne namie.
- Kaip tai ne namie?
- Jis išėjo pas tave, bent jau taip sakė.
- Įdomu, nes pas mane jis nebuvo, prieš kiek laiko išėjo?
- Prieš gerą valandą..
- Prieš tiek laiko aš mėgojau.
Atėjo vakaras..
Eduardas negrįžo, visi buvo sunerimę, o ypač aš.
Jį mylėjau labiau už save. Net labiau už savo šunį. Nieko nebelaukę skambinome į policiją jo ieškoti, dėja, jie mums atrėžė, kad tai tik eilinis paauglių švaistymasis gatvėmis. Aš supykau, nuvažiavau į komisariatą ir atrėžiau:
- Kuo greičiau ieškokite mano vaikino, o kitaip pasigailėsit!
- Gerai, panele, nekelkite skandalo, tuojau pradėsime paiešką.
Vėl pasididžiavau savimi, kad manęs visi klauso. Su visais galiu žaisti. Visi man kaip žaislai. Oh, kaip gera gyventi tokį gyvenimą.
Kitą rytą, 5 h man skambina iš policijos ir pareiškė, kad jį rado kažkokioje lūšnoje.
Tiesa, jo mama bandė mane apkaltinti jo pradingstamumu, esą dėl to aš esu kalta. Tiesa buvo tokia, kad jį išvarė iš namų, dėl tokio pačio vadovavimo, kaip elgiuosi aš. Nepatikau jo mamai, tėčiui, nes buvau pasikėlusi, bet man tai nerūpėjo. Aš užsibrėžiau tikslo neimti į galvą, bet atėjo taškas.
Pagalvojusi, kad jis nebus laimingas su manimi jeigu aš nesusitaikysiu su jo tėvais, aš jį mečiau. Man tai suvirpino širdį, bet man jis buvo poxui. Nes turėjau šunį, kurį pamilau labiau nei jį, pagalvojau mintyse:
- Susirasiu aš geresnį, tegul pisasi bortais žioplys! Jų šeima, kaip karvės tešmenys, ir atimt ir pridėt, pienas pridžiūvęs, kaimo lygis- tai ne man!