Visi mylime, tik kartais suabėjojame tuo. Visi tikime, tik tuo tarpu mes bandome apgauti save.
Vaikystėje, mūsų širdies savininkai buvo darželio vaikai, arba tie, kuriuos pamatydavo parduotuvėje. Tuo tarpu, kai esame maži, viską kalbame tiesiai šviesiai, mes nebijodavom žavėtis, įsimylėt. Nes tai atrodė gražu, bet laikui bėgant, daugėlis mūsų suprato, kad meilė graži ir tyra, tik tada, kai į ją laikaisi įsikibęs rankomis.
Užaugę, mes pastebėjome, kad mūsų meilė blėsta, ir mes tai pradedame vadinti susižavėjimu. Dabar temos, frazės ir visokios mintys apie meilę, laikomos banaliomis, todėl, kad niekas nebetiki tikrąją meilę, ir niekas nežino, kad giliai širdyje mes vis tiek mylime, galbūt ne tą išrinktąjį, bet tėvus, šunis, kates, viską kas mus supa.
Nebereikalo sako, kad mus sukūrė dievas, ir kiekvienas žmogus mums yra kaip brolis, arba sesė. Kiekvieną turime gerbti, kaip norime, kad mus gerbtų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą