Gražų rytą, Antarktidoje susitiko pingivas su pingine. Jiems atrodė, kad jie giminės, nes buvo panašūs, bet truputį pasvarstę, kad pingvinai irgi gali mylėti, kraujomaiša jiems buvo nesvarbi.
Pingvinas ilgai netrukęs užkalbino pingvinę:
- Sveika, koks gi tavo vardas gražuole?
- Labas, aš Mio, tu čia visas taip vadini?
- Na taip, visos tokios pačios, vienodai gražios..
- Nenuvertink manęs, aš kitokia
- Visos man taip sakė, bet nė vienai nepavyko įrodyti.
Pingivnė įsižeidė, bet jai patiko toks Iulio elgesys. Nieko nelaukusi ji sušnareno:
- Gal eime pasivaikščioti? -Iulijus jautėsi pamalonintas, ir nė neabėjodamas sutiko.
Vaikščiodami drauge, abu kaip susitarę pažiūrėjo vienas kitam į akis, ir pamatė abiejų vidinį grožį, suprato, kad juos suvedė likimas.
Mezgėsi santykiai. Po savaitės, jie jau laukė savo pirmagymio, o jis nekantriai klausdavo Mios:
- Kada jis išlys?
- Po kelių mėnesių
- Po kelių mėnesių? Tu ką? Negali dabar išstenėt?
Taip ir baigėsi ši pasaka apie pingvinus.

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą