Buvo sunki naktis. Miegojau blogai. Viskas buvo šūdas!
Ryte mane pažadino suknistas skambutis nuo draugės, aš atmečiau ragelį. Ir parašiau jai žinutę, kad manęs neužknistų. Merita ant manęs supyko, ir pradėjo mane erzinti su savo nešvankiomis mintimis. Pradėjo piršti į galvą visokias nesamones, kaip, kad leidžiu naktį su vaikinu, kuris dabar saldžiai miega, kitos gatvės pusės name, o aš skaitaus Meritos paistalus. Kaip mane užknisa priklausyti nuo kitų, pasakiau aš sau mintyse, ir nusprendžiau vėl nugrimzdi į gilų sapną. Galų gale pabudusi žvilgtelėjau kiek valandų, o jau buvo 12 valanda dienos, o buvau sau pažadėjusi nuveikti tiek daug. Bet dėja, per suknista Meritą pavargau dar labiau, ir per ją buvau suirzgusi, neturėjau nuotaikos.
Nubėgusi pas mamą, tuojau pat pareikalavau pusryčiu, skanių. Mama man atrėžė:
- Ei mergyt, pagarbos turėk!
- Oj, oj, kas prabilo apie pagarbą. -sumurmėjau ir nubėgau į kambarį.
Pagaliau gavusi pavalgyt, nuskubėjau rengtis, praustis, kad galėčiau ištrūkt iš namų. Prieš išeinant mama man suskubo pasakyti:
- Panele, nepamiršk vakare važiuosime į Kornelijos gimtadienį, nepražiopsok
- Ką aš ten veiksiu? Nebekliedėk.
- Viskas, jau per daug sau leidi. Liksi namie, niekur neisi iš namų savaitę, išskyrus į Kornelijos gimtadienį, čia įsakymas.
- Kur gi ne.. Gražu! Bet tu man neuždrausi, jeigu eisiu į Kornelijos gimtadienį, tu man privalai leisti pažioplinėt su draugais!
- Na gerai, keliauk. - davė bučkį ir išvijo iš namų kol nepersigalvojo.
Dabar labai savimi pasitikėjau, žinojau kaip reikės ir kitą kartą atsikirst. Suvokiau, kad mama prieš mane tik paprasta viską leidžianti moteris.
Nukeliavau kitapus gatvės pas savo vaikiną, išejo jo mama ir pasakė:
- Eduardas ne namie.
- Kaip tai ne namie?
- Jis išėjo pas tave, bent jau taip sakė.
- Įdomu, nes pas mane jis nebuvo, prieš kiek laiko išėjo?
- Prieš gerą valandą..
- Prieš tiek laiko aš mėgojau.
Atėjo vakaras..
Eduardas negrįžo, visi buvo sunerimę, o ypač aš.
Jį mylėjau labiau už save. Net labiau už savo šunį. Nieko nebelaukę skambinome į policiją jo ieškoti, dėja, jie mums atrėžė, kad tai tik eilinis paauglių švaistymasis gatvėmis. Aš supykau, nuvažiavau į komisariatą ir atrėžiau:
- Kuo greičiau ieškokite mano vaikino, o kitaip pasigailėsit!
- Gerai, panele, nekelkite skandalo, tuojau pradėsime paiešką.
Vėl pasididžiavau savimi, kad manęs visi klauso. Su visais galiu žaisti. Visi man kaip žaislai. Oh, kaip gera gyventi tokį gyvenimą.
Kitą rytą, 5 h man skambina iš policijos ir pareiškė, kad jį rado kažkokioje lūšnoje.
Tiesa, jo mama bandė mane apkaltinti jo pradingstamumu, esą dėl to aš esu kalta. Tiesa buvo tokia, kad jį išvarė iš namų, dėl tokio pačio vadovavimo, kaip elgiuosi aš. Nepatikau jo mamai, tėčiui, nes buvau pasikėlusi, bet man tai nerūpėjo. Aš užsibrėžiau tikslo neimti į galvą, bet atėjo taškas.
Pagalvojusi, kad jis nebus laimingas su manimi jeigu aš nesusitaikysiu su jo tėvais, aš jį mečiau. Man tai suvirpino širdį, bet man jis buvo poxui. Nes turėjau šunį, kurį pamilau labiau nei jį, pagalvojau mintyse:
- Susirasiu aš geresnį, tegul pisasi bortais žioplys! Jų šeima, kaip karvės tešmenys, ir atimt ir pridėt, pienas pridžiūvęs, kaimo lygis- tai ne man!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą