Dabar prisiminiau save mažą, prisiminiau savo svajones, tėvus. Man jų tikrai trūksta, pasirinkau tokį gyvenimą, vienišą. Bet kartais pagalvoju, man nedaug metų, galbūt gerai, kad jauna pradėjau apsiprasti su vienišu gyvenimu, gyvenu atsikrai nuo tėvų, esu pilnametė ir daug pasiekusi. Galbūt ne tiek daug kiek mano tėvai, jie mane labai prižiūri ir domisi manimi, todėl aš gyvenu visiškai pilnavertį gyvenimą, esu pasiturinti ir labai džiaugiuosi kaip viskas susiklostė, tiesiog, kartais malonu prisiminti vejavaikiškas mintis ir iškylas drauge, su šeima.
Su savo šeima matausi dažnai, myliu juos, kad ir kokias klaidas būčiau padariusi, stengiuosi jas ištaisyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą