Pasiilgau Eduardo, Meritos. Visų, visų. Ir negalėjau pati pakęst savęs. Manęs ieškojo, mama jaudinosi kiekvieną minutę, juk visgi, manęs mėnesį niekur neranda. Ir jie nežino, kad aš toli.
Noriu šilumos, meilės. Kaip užpildyti tą tuštumą širdyje? Vis dar dvėjoju ar reikia keliauti ten iš kur atvykau.
O jeigu manęs visi nebekęs? Galvoju, ar sunku būtų atleisti tokį mano poelgį? Manau, kad nelabai. Pati save nuvyliau. Oh, kaip graudu.
Trumpai padvėjojusi iš vis ką čia paistau, toliau ėmiau grot gitara ir nusidainuot. Mano širdžiai nieko netrūksta, esu garbėtroška na ir ką? Ir man dzin prie ko mane tai nuves. Man svarbu, kad man buvo gerai. Daugiau viskas pochui. Net Eduardas, kurio iš tikrųjų pasiilgau.
Labiausiai iš visų pasiilgau savo šuns, juk jį mylėjau labiausiai. Labiau už šeimą. Viską atiduočiau, kad dabar jis būtų šalia. Galbūt juokinga, bet man jis patiko. Jo charakteris visai kaip mano, tikriausiai todėl tėvai jo dar neišmetė, nes jis atstoja mane.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą